JI

JI


„She was beautiful. But not like those girls in the magazines. She was beautiful for the way she thought. She was beautiful, for the sparkle in her eyes when she talked about something she loved. She was beautiful for her ability to make other people smile, even if she was sad. No, she wasn’t beautiful for something as temporary as her looks. She was beautiful, deep down to her soul. SHE IS BEAUTIFUL.“


„Only from the heart can you touch the sky.“

Ji ne tokia kaip visos.

Kartais JI valandų valandas žiūri į žvaigždes ir niekas aplinkui nesupranta, ką tokio JI mato. Tik JI pati. JAI niekad neatsibosta stebėti mėnulio ir žvaigždžių nutvieksto dangaus. Kartais JAI liūdna. Kartais JI skuba. Bet tada JI pakelia akis į dangų.  JI mato ir jaučia amžinybę visu savo kūnu. Tai, ko iki šiol niekas neprivertė pamatyti.

Argi nenuostabu jausti, jog visa bekraštė visata priklauso tik JAI vienai. Amžinai. Niekas neatims šio jausmo, jis niekad neišblės, neatsibos ir niekad nepasakys, jog nebemyli JOS. JI niekad nesvarstys ar vis dar yra jam graži, JI niekad nebijos likti įskaudinta ir svarbiausia, JI niekad nebijos įsileisti jo į savo trapią ir gražią širdį. Jis ateis kiekvieną giedrą naktį neatsiklausęs JOS leidimo ir niekada neleis JAI abejoti. Jausmas, nuo kurio JI tapo priklausoma. Ir kaskart tampa pilna. Tada JAI galima kvėpuoti. Tada JI jaučiasi gyva.

JI išrinko žvaigždę kiekvienam mylimam žmogui ir pavadino jas jų vardais.

Todėl kartais JI valandų valandas žiūri į žvaigždes ir niekas aplinkui nesupranta, ką tokia JI mato. Tik JI pati…

„SHE stood there: SHE listened. SHE heard the names of the stars.“


Ji ne tokia kaip visos.

Kartais JI įsėda į automobilį ir valandų valandas važiuoja be jokio kelionės tikslo. Toks ir visas gyvenimas – kelionė be galutinio tikslo. Tikslas ir yra kelionė. Tik nuo mūsų priklauso, kokia ji.

Kartais JI valandų valandas klauso vienos ir tos pačios dainos. Ji JAI kažką primena. Tik JI pati nenori prisiminti, ką. Neklausk JOS.

Kartais JI klausosi klasikos, kitą dieną JI klausosi roko, o kartais ir baladžių apie meilę. JI myli muziką.

Kartais JI žiūri filmus senesnius už ją pačią,  penkiskart matytuosius ir iš naujo pamilsta juos.


JI ne tokia kaip visos.

JĄ sugraudina paukštelis, negalintis skristi, kartais – žodžiai perskaityti ant sienos, kartais – žmonės kalbantys apie tai, ką beprotiškai mėgsta. Taip, kartais JAI plyšta širdis. Bet JI niekada nepasakys ne, kai paprašysi dalelės jos. JI mėgsta klausytis.

JI buvo įskaudinta, JI sutiko daug negerų žmonių, tačiau tai niekad nepakeis JOS širdies.

Ir JI dar milijonus kartų sutiktų būti įskaudinta, kad tik būtum laimingas TU. .

JI išdalintų save visą kitiems ir tik tada pati jaustųsi pilna.

JI įsimyli saulėlydžius, vaivorykštes, kamuolinius debesis ir ledus tirpstančius vasaros saulėje.

JI įsimyli idėjas, o ne veiksmus.

But more than anything, SHE falls in love with people minds.

JI myli savo artimuosius iki mėnulio ir atgal. Bet JI niekad nemylėjo kito žmogaus. Iki šiol…

JI myli viską, bet ar myli save pačią? Nežinau…

JI ne tokia kaip visos.

Už ką nori, jog Tave mylėtų?

Ne vienas kartais pasijaučiame esantys vidutinybėmis, „pilka mase“. Bet retai išdrįstame tai keisti. Dažniausiai tai ir lieka pamąstymais, vėl gyvenama blankioj realybėj.

Kodėl kiekvieną dieną visuomenė spraudžia mus į tam tikrus rėmus? O svarbiau, kodėl leidžiamės spraudžiami į juos? 

1. Tai, kas išoriška. Ūgis, svoris, nosies dydis, plaukų ilgis, odos lygumas, lūpų, krūtinės ir sėdmenų dydis. Kiekvieną dieną esame sutinkami pagal tai, kaip atrodome, todėl tai – mūsų identitetas. Visuomenėje vyrauja nusistatymai apie tai, kas yra gražu. Bet ar viskas, kas gražu Tau, turi būti gražu ir man? Nuo mažumės mergaitėms yra kalama į galvą, jog trumpi plaukai moterims netinka. Moterys nuolat darosi plastines operacijas, nes didelė nosis nėra gražu, maža krūtinė nėra gražu. Žmonės kankina save dietomis, kitaip žaloja savo sveikatą ir tik dėl to, kad neatitinka standartų.

Paklauskim savęs: ar verta? Ar verta tiek iškęsti, aukoti savo sveikatą dėl to, kas yra laikina ir ištirpsta Visatoje kartu su kitais laikinais ir todėl, ne tokiais jau ir reikalingais dalykais?

Pati dažnai kompleksuodavau dėl to, jog esu tokia žema, jog neturiu lygios, mažos nosytės. Ne todėl, jog mano vertybių sąrašo viršuje yra išvaizda. Todėl, jog daugelio yra būtent viršuje. Bet supratau, jog nėra nieko nesvarbiau nei stengtis visiems patikti išoriškai. Tai net neįmanoma.

„She was beautiful. But not like those girls in the magazines. She was beautiful for the way she thought. She was beautiful, for the sparkle in her eyes when she talked about something she loved. She was beautiful for her ability to make other people smile, even if she was sad. No, she wasn’t beautiful for something as temporary as her looks. She was beautiful, deep down to her soul. SHE IS BEAUTIFUL.“

2. Paliesk mano sielą. Ar ji nėra gražesnė nei tai, ką matai?

„I remember when I was younger and I wanted to be beautiful; Now I’m older and I want to be intelligent. I want to burn hearts with brilliance and engulf souls with compassion. I want to be loved for my thoughts and nothing else.“

Ar tiki, jog gražiausi dalykai, kuriuos gali pamatyti, yra nematomi akimis? Kai buvau maža, svarsčiau, kaipgi taip gali būti. Negalėjau patikėti, jog gali būti kas nors gražiau nei saulė, tekantis vanduo ir šypsena. Tačiau už dešimtis vasarų, šimtus varvančių ledų ir tūkstančius šypsenų yra nuostabiau viena graži siela. Ji amžina. Ir tik Tavo. Ar ją puoselėti skiri tiek pat laiko, kiek išorinį grožį?

Esu jauna, bet sutikau begalę gražiausios išvaizdos žmonių, kuriuos pažinus, pajusdavau, jog ir jų išvaizda tampa atstumianti. Nesuskaičiuojamus kartų siela yra gražesnė, nei tai, ką matome akimis.

You should fall in love with your eyes closed.“

Ar susimąstei, kodėl dabar tiek daug porų, šeimų, sutuoktinių skiriasi?  Dauguma įsimyli išvaizdą. Ji greitai nublanksta, kartais ir atsibosta. O meilė sielai yra amžina ir niekada neatsibosta. Tokiai draugystei neegzistuoja laikas ir erdvė.  Įsimylėk taip ir TU.

O ar pagalvojai, už ką norėtum, jog Tave mylėtų kiti?

Nebijok išsiskirti, keiskis dabar, niekada nėra vėlu.

And… Value what is everlasting.

FB_IMG_1492508685418

Kodėl MEDICINA ir kelias tikslo link

Ilgai galvojau nuo ko pradėti ir nusprendžiau, jog tikriausiai reikia pirmiausiai prisistatyti. Esu Aistė, LSMU I kurso medicinos studentė. Čia pasidalinsiu savo mintimis apie studijas ir apskritai gyvenimą. Pirmas įrašas, kaip ir nenuostabu, bus apie mediciną ir kelią iki jos.

Seniai jaučiau trauką medicinai, tačiau ilgai bijojau net prasitarti apie savo svajones. Dėl ko, papasakosiu vėliau. :)

O dabar nuklyskim į daug svarbesnius – dvasinius dalykus. Esu idealistė: mano vaizduotėje medikas visad buvo nuostabiausio grožio sielos, nesibaigiančio pasiaukojimo ir aukščiausio kilnumo nešiotojas, galintis ir gebantis rodyti pavyzdį kiekvienam. O aš nevisad buvau tokia pasiaukojanti ar geraširdė. Kaip sakoma, jog susimąstai tik tada, kai pats viską patiri savo kailiu. Atsitiko taip, jog man buvo labai sunku, sužinojau, kad gali būti, jog nebegalėsiu sportuoti (kai sportas man reiškė tikrai daug ir leisdavo pamiršti viską, kas buvo negerai). Neilgai trukus buvo atlikta operacija ir palaikymo, kurio taip reikėjo, negavau iš tų, iš kurių labiausiai tikėjausi ir kuriems pati labiausiai padėjau. Žinoma, turėjau šeimą, kas yra svarbiausia. Tačiau bandau pasakyti tai, jog būtent tą akimirką supratau, koks svarbus yra palaikymas ir jautrumas kitų problemoms. Turbūt tai buvo pats kardinaliausias pokytis mano gyvenime, atsirado nauji prioritetai, kitos vertybės iškilo į viršų. Galbūt net per daug, bet tikiu, jog gimiau aukštesniam tikslui nei būti laiminga tik pati. Mano laimė priklauso ne tik vienai sielai. Ir būsiu laiminga tik tada, kai ją visą išdalinsiu kitiems. Tada beliko nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu, jog galėčiau dalintis juo su kitais.

Dar labiau link medicinos pastūmėjo mano pačios sveikatos problemos ir dažnas lankymasis gydytojų kabinetuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų joks čia malonumas, tačiau greitai supratau, jog pamilau šią profesiją ir tai yra pats kilniausias ir asmeniškiausias būdas padėti žmonės. Mano paieškos buvo galutinai baigtos. Daugiau niekas nebeatrodė įdomu ir širdis sakė, jog tik čia atrasiu save.

Retai noriu kalbėti apie brandos egzaminus, tačiau noriu parodyt visą savo kelią. Ir tai yra vienas iš dalykų, kuris pabrėžia mano užsispyrimą siekiant šio tikslo. Egzaminus išlaikiau nepakankamai gerai ir nors viltis miršta paskutinė, tačiau pasąmonėje gerai supratau, jog per pagrindinį priėmimą neįstosiu. Daugelis būtų pasirinkę viską mesti, stoti kitur arba metus pasimokyti kitur ir perstoti, tačiau taip retai atsitinka. Per visus tris stojimo etapus rašiau tik mediciną ir kaip buvo tikėtina – kvietimo studijuoti negavau. Buvau pasiryžus visus metus mokytis, ieškoti savo klaidų, iš jų mokytis bei bandyti tol, kol pavyks. Tačiau sužinojau, jog vyksta dar vienas priėmimo etapas (tiesiogiai, pokalbio metu), net negalvojau važiuoti ar ne, nei akimirkai nenuleidau rankų ir štai dabar esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto I kurso medicinos studentė. :)

Kalbu tik apie pliusus, tačiau kaip ir visur, buvo ir baimių. Sunku pasiginčyti su tuo, jog medicina pats sunkiausias mokslas, todėl bijojau, jog įstojusi su tokiu konkursiniu balu niekaip nesugebėsiu išsilaikyti čia. Bet dabar galiu pasakyti, jog įstojus į universitetą galima pamiršti visus savo praeities pasiekimus ar nepasiekimus. Čia viskas prasideda iš pradžių. Ir tik tai, kiek įdedi pastangų, duoda ir atitinkamą vaisių. Net aš, mergina, įstojusi su vienu iš blogiausių konkursinių balų tarp visų savo bendraamžių medicinos studentų, mokausi geriau už kai kuriuos studentus, kurie įstojo į valstybės finansuojamas vietas. Todėl ir visiems kitiems linkiu pamiršti tai, kas buvo ir nenuvertinti savęs, pradėti viską iš naujo. Ir nepamiršti, jog jei tik labai nori – viskas įmanoma. Antra baimė kartu yra ir priežastis, dėl ko pasirinkau būtent mediciną. Jautrumas kitų problemoms ir begalinis noras padėti. Bijojau, jog man bus per sunku matyti mirštančius ir suvokti, jog negaliu nieko padaryti, kad tai pakeisčiau. Ir dabar bijau dėl to. Tačiau tai ir yra mano pašaukimas.

Dabar I kursas jau eina į pabaigą ir manau, jog galiu pasakyti – neklydau. Pagaliau jaučiuosi ten, kur ir turėčiau būti. Pagaliau tarp tų žmonių, tarp kurių ir turėčiau būti. Pagaliau visuomenėje jaučiuosi pilnavertis žmogus. Jaučiuosi pilna. Ir vis dar atsimenu akimirkas, kai meldžiausi dėl to, ką turiu dabar ir esu labai už tai dėkinga, už galimybę atsiskleisti, už tai, jog esu ten, kur esu.

:)