Ilgai galvojau nuo ko pradėti ir nusprendžiau, jog tikriausiai reikia pirmiausiai prisistatyti. Esu Aistė, LSMU I kurso medicinos studentė. Čia pasidalinsiu savo mintimis apie studijas ir apskritai gyvenimą. Pirmas įrašas, kaip ir nenuostabu, bus apie mediciną ir kelią iki jos.
Seniai jaučiau trauką medicinai, tačiau ilgai bijojau net prasitarti apie savo svajones. Dėl ko, papasakosiu vėliau. 
O dabar nuklyskim į daug svarbesnius – dvasinius dalykus. Esu idealistė: mano vaizduotėje medikas visad buvo nuostabiausio grožio sielos, nesibaigiančio pasiaukojimo ir aukščiausio kilnumo nešiotojas, galintis ir gebantis rodyti pavyzdį kiekvienam. O aš nevisad buvau tokia pasiaukojanti ar geraširdė. Kaip sakoma, jog susimąstai tik tada, kai pats viską patiri savo kailiu. Atsitiko taip, jog man buvo labai sunku, sužinojau, kad gali būti, jog nebegalėsiu sportuoti (kai sportas man reiškė tikrai daug ir leisdavo pamiršti viską, kas buvo negerai). Neilgai trukus buvo atlikta operacija ir palaikymo, kurio taip reikėjo, negavau iš tų, iš kurių labiausiai tikėjausi ir kuriems pati labiausiai padėjau. Žinoma, turėjau šeimą, kas yra svarbiausia. Tačiau bandau pasakyti tai, jog būtent tą akimirką supratau, koks svarbus yra palaikymas ir jautrumas kitų problemoms. Turbūt tai buvo pats kardinaliausias pokytis mano gyvenime, atsirado nauji prioritetai, kitos vertybės iškilo į viršų. Galbūt net per daug, bet tikiu, jog gimiau aukštesniam tikslui nei būti laiminga tik pati. Mano laimė priklauso ne tik vienai sielai. Ir būsiu laiminga tik tada, kai ją visą išdalinsiu kitiems. Tada beliko nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu, jog galėčiau dalintis juo su kitais.
Dar labiau link medicinos pastūmėjo mano pačios sveikatos problemos ir dažnas lankymasis gydytojų kabinetuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų joks čia malonumas, tačiau greitai supratau, jog pamilau šią profesiją ir tai yra pats kilniausias ir asmeniškiausias būdas padėti žmonės. Mano paieškos buvo galutinai baigtos. Daugiau niekas nebeatrodė įdomu ir širdis sakė, jog tik čia atrasiu save.
Retai noriu kalbėti apie brandos egzaminus, tačiau noriu parodyt visą savo kelią. Ir tai yra vienas iš dalykų, kuris pabrėžia mano užsispyrimą siekiant šio tikslo. Egzaminus išlaikiau nepakankamai gerai ir nors viltis miršta paskutinė, tačiau pasąmonėje gerai supratau, jog per pagrindinį priėmimą neįstosiu. Daugelis būtų pasirinkę viską mesti, stoti kitur arba metus pasimokyti kitur ir perstoti, tačiau taip retai atsitinka. Per visus tris stojimo etapus rašiau tik mediciną ir kaip buvo tikėtina – kvietimo studijuoti negavau. Buvau pasiryžus visus metus mokytis, ieškoti savo klaidų, iš jų mokytis bei bandyti tol, kol pavyks. Tačiau sužinojau, jog vyksta dar vienas priėmimo etapas (tiesiogiai, pokalbio metu), net negalvojau važiuoti ar ne, nei akimirkai nenuleidau rankų ir štai dabar esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto I kurso medicinos studentė.
Kalbu tik apie pliusus, tačiau kaip ir visur, buvo ir baimių. Sunku pasiginčyti su tuo, jog medicina pats sunkiausias mokslas, todėl bijojau, jog įstojusi su tokiu konkursiniu balu niekaip nesugebėsiu išsilaikyti čia. Bet dabar galiu pasakyti, jog įstojus į universitetą galima pamiršti visus savo praeities pasiekimus ar nepasiekimus. Čia viskas prasideda iš pradžių. Ir tik tai, kiek įdedi pastangų, duoda ir atitinkamą vaisių. Net aš, mergina, įstojusi su vienu iš blogiausių konkursinių balų tarp visų savo bendraamžių medicinos studentų, mokausi geriau už kai kuriuos studentus, kurie įstojo į valstybės finansuojamas vietas. Todėl ir visiems kitiems linkiu pamiršti tai, kas buvo ir nenuvertinti savęs, pradėti viską iš naujo. Ir nepamiršti, jog jei tik labai nori – viskas įmanoma. Antra baimė kartu yra ir priežastis, dėl ko pasirinkau būtent mediciną. Jautrumas kitų problemoms ir begalinis noras padėti. Bijojau, jog man bus per sunku matyti mirštančius ir suvokti, jog negaliu nieko padaryti, kad tai pakeisčiau. Ir dabar bijau dėl to. Tačiau tai ir yra mano pašaukimas.
Dabar I kursas jau eina į pabaigą ir manau, jog galiu pasakyti – neklydau. Pagaliau jaučiuosi ten, kur ir turėčiau būti. Pagaliau tarp tų žmonių, tarp kurių ir turėčiau būti. Pagaliau visuomenėje jaučiuosi pilnavertis žmogus. Jaučiuosi pilna. Ir vis dar atsimenu akimirkas, kai meldžiausi dėl to, ką turiu dabar ir esu labai už tai dėkinga, už galimybę atsiskleisti, už tai, jog esu ten, kur esu.