Mėnesio archyvas: 2017 m. birželio mėn.

Heartbroken

74d0307d4e71203f58767f3c590d62f7

 

Praėjo 12 dienų.


 

Dažnai klausiu savęs, ar nustos skaudėti. Bet kartu ir nežinau, ar noriu, jog nustotų. Dar nenusprendžiau, ar skausmo dingimas reikštų, jog Tave pamiršau. Jei taip, nenoriu, jog nustotų.


 

Kodėl pačius svarbiausius dalykus gyvenime kartais laikome savaime suprantamais? Nepakankamai mylim, nepakankamai būnam šalia. Niekada nepagalvojam, kad tai gali baigtis greičiau nei įsivaizduojam. Bet kartais taip nutinka. Kad ir kaip liūdna, kartais vertę suprantam tik tada, kai kažko netenkam. 

Visa tai, ką turėjau daugiau nei 10 metų, dingo per akimirką.

Aš supratau draugystės vertę. Bet niekad nesusimąsčiau, kas bus, kai ji baigsis. Bet dabar supratau, kad ji nesibaigia. Tik nebegaliu turėti jos šiame pavidale. Tačiau visada turėsiu ją savo širdyje, ten, kur laikau tai, kas man svarbiausia. Tu visada būsi mano širdyje. Visada turėsiu dalelę Tavęs, o Tu – manęs.


 

Per tuos 10 metų supratau, kad šuo tikrai GERIAUSIAS žmogaus draugas. Nesu turėjus geresnės draugės nei Tu. Ir niekada neturėsiu. Išmokei mane daug daugiau nei bet kuris žmogus ar net visi kartu sudėjus. Išmokei tai, kas gyvenime svarbiausia, nei vienas žmogus negalėjo priversti manęs pasijusti tokia ypatinga, kaip tai padarei Tu. Tik Tu nuoširdžiai galėjai padaryti viską dėl manęs.

Ir Tu nesi paprastas šuo. Ne aš Tave išsirinkau. Tu išsirinkai mane. Tai buvo lemta – mums būti kartu. Patirti visa tai, ką patyrėm. Saugoti visas akimirkas, kurių, deja, daugiau nebebus.


Liko 1 diena.

21 valanda vakaro.

Lyja, rodos, net gamta verkia.

Sėdėjau lauke ant šalto cemento, o Tu gulėjai šalia. Jaučiau, jog tai gali būti paskutinis mūsų vakaras kartu. Jautei tai ir Tu, supratau tai iš Tavo akių.

Prisiminiau filmą, kurį neseniai žiūrėjau. Jame sakoma „see the collateral beauty“. Aš mačiau jį. Nors lijo, vakar buvo ramus, o mano širdis dužo į šipulius. Pamatyk užslėptą grožį. Aš mačiau jį.

Paskutinis vakaras, paskutinė nuotrauka, paskutinis prisilietimas išliks amžinai.

Tai buvo pati gražiausia ir kartu pati skaudžiausia akimirka mano gyvenime…                           Koks paradoksas…


Tai svarbiausia, jog mes niekada nepamiršim viena kitos. Pažadėjau sau, jog kitas mano augintinis bus dalelė Tavęs, Tavo kraujas. Daugiau nieko negalėčiau mylėti.

Tave.

Ir tik Tave.

Berta